Mes kiekvieną dieną su vaikais išgyvenam įvairius emocinius žaibus. Tai jie nenori keltis, tai jie nenori rengtis..tai obuolio viduriukas ne taip išsuktas, tai lempa per ryškiai šviečia. Tai čia tik su penkiamečiu. Su 10mete prasideda kiti fokusai. Juk kaip ji pati kažkada sake “einu į paaugles” Tai ji taip konkrečiai eina, kad kartais (į savaitę 4 kartus) man atrodo, kad aš norėčiau tiesiog išsijungt save, kad negirdėčiau ir nematyčiau jos “ėjimo į paaugles”. Šypsenų namie nebūna daug, nes gyvenam nuolatinėj įtampoj. Ir aš žinau, kad ne mes vieni. Tik dauguma savo kasdienybę suvynioja į ANANASINIO saldainio popieriuką ir imituoja ramų ir tylų gyvenimą. Nepasakokit pasakų, nes tap nėra. Rėkiat, barat, trankot duris, ne visi, bet tikrai didelė dalis tėvų. Kodėl bijot, pasakyt, kad jums sunku? Kažkas teisia, kad nesusitvarkai su savo paties vaiku? Oh well.. ir kas? Šitus siunčiam ant .. :)